garsus

garsùs, -ì adj. (4) 1. skambus, skardus, balsingas, toli girdimas: Garsùs varpas, vakaras šiandien J. Garsiausi buvo būgno dūžiai rš. Turėjo dar linksmą, garsų balsą rš. Laukuose negarsus ir geriausis giesmininkas Sim. Visur girdėti garsus šnekėjimas, juokai ir giesmės Sz. Garsieji šūviai – pasekėjai mano JD1145. Garsios trimitėlės mūs močiutės JD896. Garsūs varpeliai gaus JD1009. | Garsus rytmetis, tolie bus girdėti Žem. Ot garsùs miškas po lietaus (toli jame girdėti) Mrk. Garsi bažnyčia K.

garsù n.: Ar lietaus, ar sniego bus, kad teip garsù Pc. Lauke tolie matyti, miške garsu klausyti Šll. gar̃siai adv. K: Merginos garsiai nusikvatojo rš. Jis sušuko kiek garsėliau rš. Žmogus pasakoja negarsiai, beveik pakuždomis P.Cvir. Medžiai ėmė garsiau ošti V.Mont. Garsiai nekalbėk Dkš. Per aslą ėjau, gar̃siai kalbėjau, kad išgirstų mergelė JV681. Šauniai barė tėvelis, gar̃siai žvengė žirgelis JV25. Gar̃siai šoviau iš plintelės, kad išgirstų mergužėlė JD878. Tušti indai garsiai skamba Sim. Eisiu į sodelį ko greičiausiai, šauksiu tėvelį ko garsiausiai (d.) Ktv. O po tam skaityk garsiai visus žodžius ChJoz8,34.

2. plačiai žinomas, žymus, garsingas: Kiekvienas sąžiningas darbuotojas tampa garsiu mūsų šalies žmogumi sp. Ta garsioji Rytų Lietuvos mugė paprastai pavirsdavo didelėmis liaudies pramogomis ir iškilmėmis rš. Jis parašė garsų veikalą sp. Buvo garsus savo gerumu Žem. Vilniaus miestas iš senovės garsus rš. Iš garsaus kaimo vedžiau jauną mergužę BsO229. Ar graži tavo mergelė, ar garsi jos giminėlė? BsO170. Didžiai garsūs visoje pasaulėje S.Dauk.